Eilėraštis: Mirtis

Mirtis

Kodėl manęs bijai žmogau?

Ką blogo aš tau padariau?

Ne aš sukeliu karus,

Ne aš priverčiu kentėt draugus..

Aš tik atlieku savo darbą

Pasiimu tai kas man priklauso,

Bet juk tokia gamtos tvarka

Vienas miršta, kitas gimsta..

Bijot manęs nereikia, Aš tik mirtis

Tokia tamsi, paslaptinga ir išdidi,

Tokia košmariškai tyli,

Kad nepajusi kada ateisiu pas tave..

Ateisiu pasiimti tavo sugadintos sielos,

Tyliai ją išplėšiu iš šalto tavo kūno

Ir nusivesiu ją į tamsą

Kur suprasi kad yra baisesniu, nei Aš..

Tarkim Aš laiminga..

Kadaise visi mane mėgo, visi mane mylėjo ir niekad nieko man negailėjo.. Buvau visų numylėtinė.. Number one anywhere and anytime.. Na bent jau taip buvo iki tol kol gimiau..

Tuomet viskas ir prasidėjo..

Tiesa iki pirmos klasės buvau gan laimingas vaikas, tačiau tuomet pasirodė pirmoji bėda mano gyvenime. Ji buvo pirmoji kuri drįso užkliudyti mano laimę. Per ta juodaplaukę kalę mano gyvenimas pradėjo keistis, nors ne dėl visko kalta Ji.. kaltu galima surasti ir daugiau, juk vis dėl to praėjo jau daug laiko..

Ir štai gyvenu dabar Kaune, visi galvoja kad esu laiminga, kad turiu viską ko noriu, niekuo negaliu skustis.. Tačiau jei paklaustum AR AŠ LAIMINGA?.. aš atsakyčiau TAIP, nors tai ir nebūtu tiesa. Bet aš jau per daug kartu melavau, per daug vaidinau, kad net negalvodama visada atsakau tą patį AŠ LAIMINGA.. Nors nei velnio taip nėra..