Ar tu jauti tai, ką jaučia stirnaitė?

Basomis kojomis eini per rasotą žolę. Jauti kaip vėsus vandens lašiukai liečiasi prie tavo odos, o kūnu nubėga malonus šiurpuliukas.
Odą kutena rytiniai saulės spinduliai, nors jie dar nešildo, bet tu jauti šilumą. Ji sklinda iš tavęs. Tu jauti šilumą krūtinėje, nes žinai, kad tavo ramybės niekas nesudrums.

Atsisėdi, o paskui ir atsiguli ant drėgnos žolės be baimės, kad sušalps tavo daili suknelė išmarginta nuostabiais gėlių raštais. Tai, tau visai nesvarbu. Aplinkui vyrauja harmonija: girdi nuostabiai čiulbant paukščius, drungni saulės spinduliai slysta tavo kūnu, o vėsus rasos lašiukai nusėda ant tavo plaukų ir odos.

Laiminga, dėl to, kad čia esi atsisėdi. Iš veido niekaip nedingsta nuoširdi šypsena, o kūnų bėgioja jaudulio virpuliukai. Besižvalgydama po žalią pievutę prie miško pastebi netoliese besiganančią stirnaitę. Ji atrodo dar jauna. Jos karamelės spalvos kailis tviska nuo jame žaidžiančių saulės spinduliukų.
Viskas atrodo tobula.. Jautiesi nepaprastai laiminga ir atrodo, kad visada tokia ir liksi, tačiau trumpa akimirka tavo mintis užpuola liūdesys ir viskas pasikeičia..

Staiga stirnaitė krenta negyva, o tave užlpusta mintys: “Gal ji dar gyva?.. Gal jai skauda?.. Ne, ne, ne.. Ji negyva.. O jei, jai skaudėjo?.. Galbūt aš galėjau padėti.. Jai skauda..“

Tačiau tavo mintis nutraukia juodi debesys, kurie uždengė saulę ir žydrą dangų. Žolė pradeda nudžiūna ir pagelsta. Tave užplūsta daugybe jausmų, bet labiausiai dominuoja: skausmas ir baimė. Iš to tobulo gamtos kampelio kuriame buvai laiminga tik tai, ir lieka.. 

Staiga atsisėdi lovoje. Pasirodo tai, buvo tik baisus sapnas.

Nusibrauki nuo kaktos nuo prakaito sulipusius plaukus ir sunkiai atsidūsti. Širdis pala kaip pašėlus. Jauti, kad ji kažko labai bijo, bet tu nesupranti ko..

Vis dar nenurimus išlipi iš šiltos lovos ir basomis kojomis nueini į vonią. Kojų padais leisdamas šaltas plyteles prisimeni jausmą, kuri jautei brisdama per rasotą žolę. Tu nori ten grįžti, bet žinai, kad tokios vietos nėra, tai buvo tik sapnas.

Veidą apšlakstai šaltu vandenių ir ta akimirka.. Ta trumpa akimirka, tu supranti, ko taip bijo tavo širdis. Ji bijo, kad tu lengvai leisi jai taip kentėti, kaip leidai numirti stirnaitei..