Never Say Never, Baby!

  Vakar pažiūrėjau tikrai įdomų dokumentinį filmą. Tiesa, ne visiems jis įtinka, tačiau mane tikrai sužavėjo.
Pats filmas pasirodė šiais metais, jame rodomas 2010 metų dainininko turas ir pasakojama istorija, kaip jam pavyko pakilti į aukštumas, kurių pasiekti pavyksta nedaugeliui. Abejoju, jog kam nors dar pavyko parduoti visus bilietus į savo koncertą pačiame Madison Sqaure Garden vos per 20min.. Kai apie tai pagalvoji, supranti, kaip tai nuostabu. Net negaliu įsivaizduoti jausmo, kurį JIS junta. Spėju, jog to neįmanoma apibūdinti žodžiais. O jūs taip nemanote?
  Ar jau žinote apie ką kalbu? Ar bent spėjate? O gal jau praradote susidomėjimą ir šio klausimo net nematote? Na, jei taip, vadinasi, jo ir neskaitote, kalbuosi su savim. Būna tokių atveju. Tačiau tai nereiškia, jog esu beprotė. Tiesiog šalia nėra nieko daugiau tokio protingo kaip aš, kad galėčiau su juo paplepėti. xDD
Tačiau grįžkime prie mūsų žymiojo berniuko.

  ♥ Jis nuostabus :)

  Nuostabus balsas. Nuostabus talentas. Girdėjote kaip Jis muša būgnais? Tai kažkas tokio: O.o
Kai bežiūrėdama filmą išvydau ir išgirdau, kaip Jis muša ritmą į kėdę būdamas dar visai pipliukas, mano reakcija buvo "BAM..! Va čia tai TALENTAS!". Ir man visiškai nusišvilpt, jog yra žmonių, kurie jo nekenčia. Hater'iai visada nekęs. Tokie jau jie yra. Tačiau nereiškia, jog nuo to, kad nevisi Jį mėgsta, Jis yra blogas atlikėjas. Ne, kaip tik, tai Jį tik sustiprina, nes gyvenimas nėra rožėmis klotas. Taip Jo svajonė dainuoti išsipildė, bet to negana. Reikia daug dirbti, kovoti, niekada nepasiduoti, jei tikrai TO nori, jei tikrai TAI yra kas verčia Tave šypsotis ir būti laimingu.
  Jo pasauli sukame Mes, Jo gerbėjai, Muzika, Artimieji, Jo Svajonės išsipildimas, Draugai... O kas suka Tavąjį? Pagalvok apie tai... ;)

  Ir jei kas dar nesupratote apie ką kalbu. Tai, filmas, kurį žiūrėjau, vadinasi "NIEKADA NESAKYK NIEKADA", o tas žmogus, kurio ryžtu, atsidavimu ir drąsumu Aš taip žaviuosi yra Justin Bieber ♥.

    
  Žmonės, siekite Savo svajonių. Niekas kitas už Jus to nepadarys, ant lėkštutės neatneš. Ir jei kas nors sakys, jog Jūs negalite, kad nepajėgsite, darykite kaip J.B, atsakykite tiems, kurie netiki Jūsų jėgomis,  "NIEKADA NESAKYK NIEKADA"!!!

GuTė ;**

Galbūt jus suprasit tai, ko nesupratau aš..

Nesvarbu, kad šiandien lyja. Aš vis tiek stoviu po verkiančiu dangum ir žvelgiu į niūrų tolį. Tenai.. tenai toli toli matau aš einančią figūrą, jos išdidi povyza skleidžia nemalonų šaltį, aš tai jaučiu, nors ir esu taip toli.. Norėjau šaukti, kviesti tą žmogystą, bet lietus nuskandino mano balsą. O tu ėjai ir net neatsisukai, nejau tikrai neišgirdai? Juk mana širdis, tave kviečia jau seniai..

 

Galbūt šiame tekstute jus suprasit tai, ko nesupratau aš..

Ar tu jauti tai, ką jaučia stirnaitė?

Basomis kojomis eini per rasotą žolę. Jauti kaip vėsus vandens lašiukai liečiasi prie tavo odos, o kūnu nubėga malonus šiurpuliukas.
Odą kutena rytiniai saulės spinduliai, nors jie dar nešildo, bet tu jauti šilumą. Ji sklinda iš tavęs. Tu jauti šilumą krūtinėje, nes žinai, kad tavo ramybės niekas nesudrums.

Atsisėdi, o paskui ir atsiguli ant drėgnos žolės be baimės, kad sušalps tavo daili suknelė išmarginta nuostabiais gėlių raštais. Tai, tau visai nesvarbu. Aplinkui vyrauja harmonija: girdi nuostabiai čiulbant paukščius, drungni saulės spinduliai slysta tavo kūnu, o vėsus rasos lašiukai nusėda ant tavo plaukų ir odos.

Laiminga, dėl to, kad čia esi atsisėdi. Iš veido niekaip nedingsta nuoširdi šypsena, o kūnų bėgioja jaudulio virpuliukai. Besižvalgydama po žalią pievutę prie miško pastebi netoliese besiganančią stirnaitę. Ji atrodo dar jauna. Jos karamelės spalvos kailis tviska nuo jame žaidžiančių saulės spinduliukų.
Viskas atrodo tobula.. Jautiesi nepaprastai laiminga ir atrodo, kad visada tokia ir liksi, tačiau trumpa akimirka tavo mintis užpuola liūdesys ir viskas pasikeičia..

Staiga stirnaitė krenta negyva, o tave užlpusta mintys: “Gal ji dar gyva?.. Gal jai skauda?.. Ne, ne, ne.. Ji negyva.. O jei, jai skaudėjo?.. Galbūt aš galėjau padėti.. Jai skauda..“

Tačiau tavo mintis nutraukia juodi debesys, kurie uždengė saulę ir žydrą dangų. Žolė pradeda nudžiūna ir pagelsta. Tave užplūsta daugybe jausmų, bet labiausiai dominuoja: skausmas ir baimė. Iš to tobulo gamtos kampelio kuriame buvai laiminga tik tai, ir lieka.. 

Staiga atsisėdi lovoje. Pasirodo tai, buvo tik baisus sapnas.

Nusibrauki nuo kaktos nuo prakaito sulipusius plaukus ir sunkiai atsidūsti. Širdis pala kaip pašėlus. Jauti, kad ji kažko labai bijo, bet tu nesupranti ko..

Vis dar nenurimus išlipi iš šiltos lovos ir basomis kojomis nueini į vonią. Kojų padais leisdamas šaltas plyteles prisimeni jausmą, kuri jautei brisdama per rasotą žolę. Tu nori ten grįžti, bet žinai, kad tokios vietos nėra, tai buvo tik sapnas.

Veidą apšlakstai šaltu vandenių ir ta akimirka.. Ta trumpa akimirka, tu supranti, ko taip bijo tavo širdis. Ji bijo, kad tu lengvai leisi jai taip kentėti, kaip leidai numirti stirnaitei..

..savęs apgauti, nesugebėsi niekada..

Kartais užsimerkus įsivaizduoju kaip viskas būtu, jei būtu..

Jei mokėčiau būti laiminga, o ne tik tokia vaidinti.. Jei mokėčiau būti su žmonėmis nuoširdi, o ne meluot, kad tokia esu..
Jei būčiau paprasta vidutinybė, o ne suknista egoistė, kuriai terūpi tik ji pati..

Bet kokia esmė savęs to klaust? Juk atsakymų vis tiek nerasiu. Jau seniai jų nerandu, o gal ir nebesistengiu surast..

Tačiau, kad ir kaip mes stengiamės pamiršti skausmą,

jis vis sugrįžta su kaupu, pas mus atgal.

Tai kam meluoti sau pačiam,

jei savęs apgauti, nesugebėsi niekada.

Praeitis - Dabartis - Ateitis.. Ką renkiesi tu?

Šiandien, kaip ir kasdien, uždaviau sau klausimą „kuo būsiu baigus mokyklą?“, minčių atsakymui buvo daug, bet tos vienintelės kuri man padėtu apsispręsti nebuvo.. Esu jau devintokė ir net nenutuokiu kuo būsiu užaugus, kitais metai bus egzaminai, dar kitais turėsiu rinktis dalykus pagal pasirinktą profesiją, o dar po metu bus paskutinis skambutis, reikės kažkur stoti, kažko siekti..

Kai tuo tarpu dauguma jau suplanavę savo ateitį, aš vis dar nežinau, nežinau nei ko noriu būti, nei kas mane traukia, jaučiuosi tokia pasimetus.. Kartais mąstau apie psichologiją, bet ar aš tam tinkama? Ar sugebėsiu? O gal neverta? Taip neverta, aš nesugebėsiu, netinku tam.. Tai gal kosmetologė? Ne taip ir sunku, įdomu, bet aš tam neitin gabi.. O jeigu teisę? Gal nebūtu taip sunku kaip atrodo? Taip, būtu dar sunkiau..

Ir taip kas kart pagalvojus apie savo ateitį, kad ir ką sugalvočiau visada randu kaip save nuo to atkalbėti, kodėl? Nežinau, tiesiog jau taip išeina.. Tiesa turiu dar laiko, kone du metus, bet laikas bėga taip greitai. Dabar jau lapkritis, o atrodo dar ana savaite ėjau su rožę į mokyklą rugsėjo pirmąja.. Vaikystė vis traukiasi ir traukiasi, atrodo kad jos net nebuvo, tarsi būčiau gimus jau penkiolikos ir kas diena pasenstu po metus..

Taip norisi sustabdyti laiką, norisi vėl pabūti vaiku, kvailioti su draugėm lauke, neturėti jokiu rūpeščiu.. Noriu ir vėl būt ta naivi mergaitė kuri tiki Kalėdų senelių, noriu ir vėl basa bėgiot po balas per lietu.. Bet negaliu.. Tik pagalvokit kaip tai atrodytu, gi uždarytu mane tarp keturių minkštų, baltų sienų, duotu baltus marškinius ilgom, ilgom rankovėm ir tada jau tikrai nereikėjo rūpintis kuo būsiu užaugus.. Bet ar tai išeitis? Abejoju.. Juk tai tik vaikystė, tik žavus prisiminimai apie laiką, kai buvai mažas, savo kaprizus rodantis vaikas.. Tik.. tik nedidėlis žmogutis kuriam buvo atleidžiama už visas šunybes vien už tai kad pažadėdavaj, kad daugiau taip nedarysi.. O dabar.. dabar vos prasikaltus turi iškęsti ilgiausia litaniją moralų apie tai kad tokio amžiaus merginai nedera elgtis paikai, kad esi jau beveik suaugus ir turi būti atsakinga...

Velniop..

Noriu vaikystė.. Noriu tu paprastų džiaugsmų kurie užplūsdavo žaidžiant, renkant rudeninius lapus, kaštonus, gilias, darant iš jų darbelius rudeniniai mugei mokykloje.. Aš taip noriu ir vėl būti ta naivi mergaitė kuri užrakina visas duris ir langus, kad Kalėdų senis nepatektu į namus.. (Neklauskit kodėl aš taip dariau.. Buvau TIK vaikas)..

Bet ji jau nesugrįš, laiko atgal neatsuksi, laiko mašina dar neišrasta.. Tai belieka tik laukti senatvės kada ir vėl suvaikėsi, kada tau bus dzin kiek tau metų, ką mano kiti ir ar negausi už tai bausmės.. Svarbiausia būsi laiminga..

Meldžiu, palauk vaikyste tu mana

Nenoriu kad išeitum tu dabar.

Meldžiu, palauk neišeik dar

Pabūk dar, nors trumpai šalia..

Ar žinai..?

Ar žinai tu skausmo skonį?
Ar žinai ta baimės jausmą?

Nežinai?..

Tai ko sakai, kad nieko nebijai?

Tu tik žmogus,

Toks paprastai tikras,

Silpnas ir bailus.

Nevaidink didvyrio,

Jei nei nežinai ką reiškia netektis..

Eilėraštis: Mirtis

Mirtis

Kodėl manęs bijai žmogau?

Ką blogo aš tau padariau?

Ne aš sukeliu karus,

Ne aš priverčiu kentėt draugus..

Aš tik atlieku savo darbą

Pasiimu tai kas man priklauso,

Bet juk tokia gamtos tvarka

Vienas miršta, kitas gimsta..

Bijot manęs nereikia, Aš tik mirtis

Tokia tamsi, paslaptinga ir išdidi,

Tokia košmariškai tyli,

Kad nepajusi kada ateisiu pas tave..

Ateisiu pasiimti tavo sugadintos sielos,

Tyliai ją išplėšiu iš šalto tavo kūno

Ir nusivesiu ją į tamsą

Kur suprasi kad yra baisesniu, nei Aš..