Šiandien, kaip ir kasdien, uždaviau sau klausimą „kuo būsiu baigus mokyklą?“, minčių atsakymui buvo daug, bet tos vienintelės kuri man padėtu apsispręsti nebuvo.. Esu jau devintokė ir net nenutuokiu kuo būsiu užaugus, kitais metai bus egzaminai, dar kitais turėsiu rinktis dalykus pagal pasirinktą profesiją, o dar po metu bus paskutinis skambutis, reikės kažkur stoti, kažko siekti..
Kai tuo tarpu dauguma jau suplanavę savo ateitį, aš vis dar nežinau, nežinau nei ko noriu būti, nei kas mane traukia, jaučiuosi tokia pasimetus.. Kartais mąstau apie psichologiją, bet ar aš tam tinkama? Ar sugebėsiu? O gal neverta? Taip neverta, aš nesugebėsiu, netinku tam.. Tai gal kosmetologė? Ne taip ir sunku, įdomu, bet aš tam neitin gabi.. O jeigu teisę? Gal nebūtu taip sunku kaip atrodo? Taip, būtu dar sunkiau..
Ir taip kas kart pagalvojus apie savo ateitį, kad ir ką sugalvočiau visada randu kaip save nuo to atkalbėti, kodėl? Nežinau, tiesiog jau taip išeina.. Tiesa turiu dar laiko, kone du metus, bet laikas bėga taip greitai. Dabar jau lapkritis, o atrodo dar ana savaite ėjau su rožę į mokyklą rugsėjo pirmąja.. Vaikystė vis traukiasi ir traukiasi, atrodo kad jos net nebuvo, tarsi būčiau gimus jau penkiolikos ir kas diena pasenstu po metus..
Taip norisi sustabdyti laiką, norisi vėl pabūti vaiku, kvailioti su draugėm lauke, neturėti jokiu rūpeščiu.. Noriu ir vėl būt ta naivi mergaitė kuri tiki Kalėdų senelių, noriu ir vėl basa bėgiot po balas per lietu.. Bet negaliu.. Tik pagalvokit kaip tai atrodytu, gi uždarytu mane tarp keturių minkštų, baltų sienų, duotu baltus marškinius ilgom, ilgom rankovėm ir tada jau tikrai nereikėjo rūpintis kuo būsiu užaugus.. Bet ar tai išeitis? Abejoju.. Juk tai tik vaikystė, tik žavus prisiminimai apie laiką, kai buvai mažas, savo kaprizus rodantis vaikas.. Tik.. tik nedidėlis žmogutis kuriam buvo atleidžiama už visas šunybes vien už tai kad pažadėdavaj, kad daugiau taip nedarysi.. O dabar.. dabar vos prasikaltus turi iškęsti ilgiausia litaniją moralų apie tai kad tokio amžiaus merginai nedera elgtis paikai, kad esi jau beveik suaugus ir turi būti atsakinga...
Velniop..
Noriu vaikystė.. Noriu tu paprastų džiaugsmų kurie užplūsdavo žaidžiant, renkant rudeninius lapus, kaštonus, gilias, darant iš jų darbelius rudeniniai mugei mokykloje.. Aš taip noriu ir vėl būti ta naivi mergaitė kuri užrakina visas duris ir langus, kad Kalėdų senis nepatektu į namus.. (Neklauskit kodėl aš taip dariau.. Buvau TIK vaikas)..
Bet ji jau nesugrįš, laiko atgal neatsuksi, laiko mašina dar neišrasta.. Tai belieka tik laukti senatvės kada ir vėl suvaikėsi, kada tau bus dzin kiek tau metų, ką mano kiti ir ar negausi už tai bausmės.. Svarbiausia būsi laiminga..
Meldžiu, palauk vaikyste tu mana
Nenoriu kad išeitum tu dabar.
Meldžiu, palauk neišeik dar
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą