..savęs apgauti, nesugebėsi niekada..

Kartais užsimerkus įsivaizduoju kaip viskas būtu, jei būtu..

Jei mokėčiau būti laiminga, o ne tik tokia vaidinti.. Jei mokėčiau būti su žmonėmis nuoširdi, o ne meluot, kad tokia esu..
Jei būčiau paprasta vidutinybė, o ne suknista egoistė, kuriai terūpi tik ji pati..

Bet kokia esmė savęs to klaust? Juk atsakymų vis tiek nerasiu. Jau seniai jų nerandu, o gal ir nebesistengiu surast..

Tačiau, kad ir kaip mes stengiamės pamiršti skausmą,

jis vis sugrįžta su kaupu, pas mus atgal.

Tai kam meluoti sau pačiam,

jei savęs apgauti, nesugebėsi niekada.

Praeitis - Dabartis - Ateitis.. Ką renkiesi tu?

Šiandien, kaip ir kasdien, uždaviau sau klausimą „kuo būsiu baigus mokyklą?“, minčių atsakymui buvo daug, bet tos vienintelės kuri man padėtu apsispręsti nebuvo.. Esu jau devintokė ir net nenutuokiu kuo būsiu užaugus, kitais metai bus egzaminai, dar kitais turėsiu rinktis dalykus pagal pasirinktą profesiją, o dar po metu bus paskutinis skambutis, reikės kažkur stoti, kažko siekti..

Kai tuo tarpu dauguma jau suplanavę savo ateitį, aš vis dar nežinau, nežinau nei ko noriu būti, nei kas mane traukia, jaučiuosi tokia pasimetus.. Kartais mąstau apie psichologiją, bet ar aš tam tinkama? Ar sugebėsiu? O gal neverta? Taip neverta, aš nesugebėsiu, netinku tam.. Tai gal kosmetologė? Ne taip ir sunku, įdomu, bet aš tam neitin gabi.. O jeigu teisę? Gal nebūtu taip sunku kaip atrodo? Taip, būtu dar sunkiau..

Ir taip kas kart pagalvojus apie savo ateitį, kad ir ką sugalvočiau visada randu kaip save nuo to atkalbėti, kodėl? Nežinau, tiesiog jau taip išeina.. Tiesa turiu dar laiko, kone du metus, bet laikas bėga taip greitai. Dabar jau lapkritis, o atrodo dar ana savaite ėjau su rožę į mokyklą rugsėjo pirmąja.. Vaikystė vis traukiasi ir traukiasi, atrodo kad jos net nebuvo, tarsi būčiau gimus jau penkiolikos ir kas diena pasenstu po metus..

Taip norisi sustabdyti laiką, norisi vėl pabūti vaiku, kvailioti su draugėm lauke, neturėti jokiu rūpeščiu.. Noriu ir vėl būt ta naivi mergaitė kuri tiki Kalėdų senelių, noriu ir vėl basa bėgiot po balas per lietu.. Bet negaliu.. Tik pagalvokit kaip tai atrodytu, gi uždarytu mane tarp keturių minkštų, baltų sienų, duotu baltus marškinius ilgom, ilgom rankovėm ir tada jau tikrai nereikėjo rūpintis kuo būsiu užaugus.. Bet ar tai išeitis? Abejoju.. Juk tai tik vaikystė, tik žavus prisiminimai apie laiką, kai buvai mažas, savo kaprizus rodantis vaikas.. Tik.. tik nedidėlis žmogutis kuriam buvo atleidžiama už visas šunybes vien už tai kad pažadėdavaj, kad daugiau taip nedarysi.. O dabar.. dabar vos prasikaltus turi iškęsti ilgiausia litaniją moralų apie tai kad tokio amžiaus merginai nedera elgtis paikai, kad esi jau beveik suaugus ir turi būti atsakinga...

Velniop..

Noriu vaikystė.. Noriu tu paprastų džiaugsmų kurie užplūsdavo žaidžiant, renkant rudeninius lapus, kaštonus, gilias, darant iš jų darbelius rudeniniai mugei mokykloje.. Aš taip noriu ir vėl būti ta naivi mergaitė kuri užrakina visas duris ir langus, kad Kalėdų senis nepatektu į namus.. (Neklauskit kodėl aš taip dariau.. Buvau TIK vaikas)..

Bet ji jau nesugrįš, laiko atgal neatsuksi, laiko mašina dar neišrasta.. Tai belieka tik laukti senatvės kada ir vėl suvaikėsi, kada tau bus dzin kiek tau metų, ką mano kiti ir ar negausi už tai bausmės.. Svarbiausia būsi laiminga..

Meldžiu, palauk vaikyste tu mana

Nenoriu kad išeitum tu dabar.

Meldžiu, palauk neišeik dar

Pabūk dar, nors trumpai šalia..

Ar žinai..?

Ar žinai tu skausmo skonį?
Ar žinai ta baimės jausmą?

Nežinai?..

Tai ko sakai, kad nieko nebijai?

Tu tik žmogus,

Toks paprastai tikras,

Silpnas ir bailus.

Nevaidink didvyrio,

Jei nei nežinai ką reiškia netektis..

Eilėraštis: Mirtis

Mirtis

Kodėl manęs bijai žmogau?

Ką blogo aš tau padariau?

Ne aš sukeliu karus,

Ne aš priverčiu kentėt draugus..

Aš tik atlieku savo darbą

Pasiimu tai kas man priklauso,

Bet juk tokia gamtos tvarka

Vienas miršta, kitas gimsta..

Bijot manęs nereikia, Aš tik mirtis

Tokia tamsi, paslaptinga ir išdidi,

Tokia košmariškai tyli,

Kad nepajusi kada ateisiu pas tave..

Ateisiu pasiimti tavo sugadintos sielos,

Tyliai ją išplėšiu iš šalto tavo kūno

Ir nusivesiu ją į tamsą

Kur suprasi kad yra baisesniu, nei Aš..

Tarkim Aš laiminga..

Kadaise visi mane mėgo, visi mane mylėjo ir niekad nieko man negailėjo.. Buvau visų numylėtinė.. Number one anywhere and anytime.. Na bent jau taip buvo iki tol kol gimiau..

Tuomet viskas ir prasidėjo..

Tiesa iki pirmos klasės buvau gan laimingas vaikas, tačiau tuomet pasirodė pirmoji bėda mano gyvenime. Ji buvo pirmoji kuri drįso užkliudyti mano laimę. Per ta juodaplaukę kalę mano gyvenimas pradėjo keistis, nors ne dėl visko kalta Ji.. kaltu galima surasti ir daugiau, juk vis dėl to praėjo jau daug laiko..

Ir štai gyvenu dabar Kaune, visi galvoja kad esu laiminga, kad turiu viską ko noriu, niekuo negaliu skustis.. Tačiau jei paklaustum AR AŠ LAIMINGA?.. aš atsakyčiau TAIP, nors tai ir nebūtu tiesa. Bet aš jau per daug kartu melavau, per daug vaidinau, kad net negalvodama visada atsakau tą patį AŠ LAIMINGA.. Nors nei velnio taip nėra..